Vilkaviškio krašto dvarai

Lietuvoje šiuo metu yra per 800 buvusių dvarų sodybų, turinčių valstybės saugomų objektų statusą. Ši didelė kultūros paveldo dalis kartu su gamta sudaro darnią visumą – kultūrinį kraštovaizdį.

Dvarai labai nukentėjo vykdant žemės reformas (3-iame ir 5-ame dešimtmečiuose) Atsiradus keliems savininkams, dirbtinai buvo skaldomi pastatai ir teritorija, naikinami želdiniai – dvarų parkai ir sodai.

Dvarų istorija, kaip ir jų dabartinė padėtis, yra apleista. Jų praeitį vis sunkiau atkurti, nes iš dvarų lieka tik griuvėsiai arba tuščios vietos. Atmintis apie juos yra išblaškoma istorijos vėjų ir senolių nusinešama amžinybėn.

Vilkaviškio savivaldybės rajone, apytiksliais paskaičiavimais, XVIIIa.-XXa. Pirmoje pusėje stovėjo apie 140 dvarų ir palivarkų.

Didžiausia žemių dalis Sūduvoje priklausė kunigaikščiui. Jis šias žemes dalino bajorams už tarnybą. Taip ėmė kurtis kaimai ir, dažniausiai, to paties pavadinimo dvarai. Vienu iš pirmųjų dvarų yra minimas Paširšinčio ( Alvito ) dvaras. (XVIa.)

Aplink dvarus įsikūrę kaimai mokėjo dvarui mokesčius, dirbo jam, atlikinėjo prievoles. Kadangi Sūduvoje XVI-XVIIa. Buvo daug laisvų žemių, todėl kūrėsi dideli dvarai.

Iki XIXa. Dabartinio Vilkaviškio rajono teritorija priklausė Kauno pavietui. Tuo metu čia buvo šie stambesni dvarai: Vilkaviškio, Alvito, Virbalio, Bartininkų, Virbalio Domininkonų dvaras Alksnėnuose ir kt. Kunigaikščio duoti bajorams dvarai, jei jie nebuvo pastarųjų nuosavybė, vadinosi seniūnijomis, tenutomis arba deržavomis. Pagal 1775m. surašymą Kauno paviete daugiausia buvo seniūnijų – apie 70 proc., 20proc., - privatūs dvarai, 10proc., - miestų ir bažnyčių dvarai. Privatūs dvarai XVIIa. Pab. Vyravo Virbalio, Alvito ir Šešupės trikampyje. Vilkaviškio klebonija, turėjo palivarką Karaliuose, buvo viena iš turtingiausių Užnemunėje.

Daugiausia dvarų mūsų rajone buvo pastatyta XIXa.-XXa. Pradžioje. Jų savinikai buvo lenkai ir vokiečiai. Keičiantis situacijai juos įsigijo žydai ir lietuviai.

Išliekama vertę turi ne tik dvarai (rūmai), bet ir ūkiniai pastatai. Tačiau bėgant laikui dvarų pastatai kasdien vis labiau sensta ir griūva, dažnai žmogaus rankų padedami...

Vilkaviškio krašto dvarai:

Alvito dvaras

Paežerių dvaras


Kumečių dvaras

Pliakalnių dvaras

Šūklių dvaras

Šūklių dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas XVIIa. Tuomet jis priklausė Kauno pavietui, Alvito seniūnijai. Šūklių dvaras priklausė Gavronskiams, Augustavo gubernijos dvarininkams. Zigmantas Gavronskis gyveno ir ūkininkavo Paežerių dvare. Apie 1890m. Šūklių dvaro žemėse gyveno 150 žmonių. Dvarui priklausė 843 margai žemės (1 margas – 0,56 hektaro). Aplink Šūklių dvarą buvo pasodintas didžiulis medžių parkas. Jeme iškasti tvenkiniai. 3-čio dešimtmečio pradžioje, vykdant žemės reformą, dvaro žemės išdalintos savanoriams, bežemiams ir mažažemiams. Dvarui pagal reformos nuostatus buvo palikta 80ha žemės. Jas ėmė valdyti Lietuvos kariuomenės generolas Skomėkis. 4-ame dešimtmetyje dvaro savininkais buvo O.Šulinskas, V.Povilaitis, J.Aleksa. Po karo dvare buvo įkurta mokykla. Tada mokiniai rūpinosi parko teritorija. Išsikėlus mokyklai ir apsigyvenus šeimoms, parko teritorija buvo apleista.

Griūva likusieji dvaro ūkio pastatai... Griūva dvaro rūmai... Tušti jų kambariai, po kuriuos klaidžioja vėjas, patekęs čia pro ertmes, kurias kažkada buvo galima pavadinti langais.

Vilkupių dvaras

Kelyje Kybartai – Kudirkos Naumiestis 1838m. senasis dvarininkas Lengvinas pastatė Vilkupių dvaro pakajus. Šita data yra užrašyta ant vieno iš jų. Vėliau, t.y. XXa. 3-4-me dešimtmečiuose dvarą perėmė valdyti anūkas Kazys Lengvinas. Pakajai yra plytiniai, dviejų aukštų, baltinti. Karo metu beveik visi ūkiniai pastatai sudegė. Liko pakajai, vištidė ir pieninė. Pastatų vidus po karo buvo pertvarkytas. Juose gyveno žmonės.
Dvaro pastatus supo sodas iš obelų ir kriaušių. Liepų ir kaštonų parkas buvo pasodintas tuoj po karo. Savaime išaugo beržynėlis. Kazys Lengvinas paliko ūkį 1941m., pirmosios sovietinės okupacijos metu.

Unijos dvaras

Pravažiavus Alvitą, vienas iš keletos kelių, sukančių į šiaurę, veda į buvusį Unijos dvarą. Iki pirmojo pasaulinio karo šis dvaras buvo pavyzdinis. 400 ha valdas turėjo lenkas dvarininkas Goliušas. 1912m. mirus dvarininkui, ūkį tvarkė žmona, padedama ūkvedžio Valiukevičiaus. Dvarininkai gyveno kukliuose, vieno aukšto mediniuose pakajuose. Jie buvo apie 15m ilgio, stogas dengtas gontais. Apie dešimt kambarių prižiūrėjo kelios tarnaitės. Buvo, manoma, kad Goliušas buvo dešinioji Gavronskio ranka, todėl jo ūkis buvo stiprus. Dvaro tvartai buvo mūriniai, dengti čerpėmis. Šalia tvarto stovėjo trys mediniai kluonai javams ir šienui. Visus sunkius darbus dirbo kumečiai, kurie gyveno apie 100m ilgio ir 15m pločio kumetyne. Per jo vidurį ėjo koridorius, kuriuo buvo galima patekti pas bet kurią iš 30 kumečių šeimų.
Dvaro centrą supo didelis apie 6 margų vaismedžių sodas, o aplink jį buvo pasodinti erškėčiai, ąžuolai, liepos, uosiai. Ištekėjus vienai iš Goliušo dukterų, ūkį ėmė tvarkyti žentas Gizma. Praūžus 1914-1918m. karui, sugrįžę Goliušai rado sveikus tik pakajus. Kiti ūkio pastatai buvo sudegę ir apgriuvę. Dėl žemės reformos dvaro centrui buvo palikta 80 ha, kaip ir numatyta įstatyme. 1927m. dvaras buvo perduotas turtingam žydui iš Vilkaviškio Goldbergui, kuris dvarą laikė iki 1940m., nors pats jame negyveno, o samdė ūkvedį, taip pat žydų tautybės.
Antrasis pasaulinis karas visiškai sunaikino dvaro centrą. Liko tik apgriuvęs kumetynas, kuriame gyveno trys šeimos, kurios vėliau išskėlė. Dabar čia stovi tik šimtamečiai ąžuolai, gluosniai, liepos, kurie kažkada sudarė užuovėją Unijos dvarui.

Karklinių dvaras

Vienas iš didžiausių Keturvalakių valsčiaus dvarų, po Valavičių dvaro, buvo Karklinių majoratas. Majoratas tai valda, kurioje yra garantuota paveldėjimo teisė vyriausiam giminės atstovui arba vyriausiam iš sūnų. 1918m. majoratai buvo paskelbti Lietuvos nuosavybe, nes daugelį jų kitataučiai pasitraukdami paliko. Vykdant žemės reformą majoratai buvo konfiskuoti be jokio atlyginimo. XXa. pradžioje Karklinių majoratas su visais palivarkais užėmė 720 ha plotą. Tuo metu jis priklausė dvarininkui Teodorui Bergui. O prieš Pirmąjį pasaulinį karą dvaro savininku buvo žydas Motkė. Atkūrus Lietuvai nepriklausomybę, Karkliniai buvo patikėti danų ūkininkams, kurie turėjo parodyti lietuvaičiams, kaip reikia šeimininkauti. Tačiau trečio dešimtmečio pradžioje kažkas uždegė dvaro kluoną. Danai, gaisrą įvertinę kaip įspėjimą, iš Karklinių išvyko. Prasidėjus žemės reformai žemės buvo išdalytos. Žemės gavo savanoriai Mičiulis ir Kalinauskas, ir kt., 10 ha skirta Keturvalakių klebonijai. Pakajų stogas dengtas gontais. Prie paradinių durų stovėjo keturios kolonos su stogeliu. Iš vieno galo buvo pastatyta uždara medinė veranda. Pakajus supo gražus parkus, kurį nuo 1927m. ėmė prižiūrėti Marijampolės „Vargdienių seserų" vienuolynui priklausančios namų ruošos, vėliau Žemesniosios žemės ūkio mokyklos moksleivės. Ėmus kurti kolūkius, buvo nugriauti kumetynai: du mediniai, po vieną akmeninį ir molinį. Pakajuose, panaikinus žemės ūkio mokyklą, buvo įkurta kolūkio salė, gyvenamieji butai. Ilgą laiką jie tarnavo Karklinių pradžios mokyklai.

Parausių dvaras

Pačioje Patilčių gyvenvietės pradžioje, važiuojant nuo Keturvalakių, dešinėje kelio pusėje ant kalnelio tebestovi Parausių dvaro pakajai. Parausių palivarkas priklausė Patilčių dvarui. Palivarką XVIIIa. valdė A.Bomsfordas. Tuomet prie palivarko gyveno keturi ūkininkai ir trys daržininkai, turėję po vieną arklį. Parausių ir Patilčių pakajai stovi vienas nuo kito kilometro atstumu. Šiuo metu dar galima pamatyti akmeniniais pamatais plytinius Parausių pakajus, bei dalį akmeninio tvarto. Nebeliko akmeninių kluono, klėties, kašarų. Apie 1910m. dvarą ir palivarką valdė dvarininkas Zenonas Rakošas. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą minimas naujas savininkas – lenkas Augustas Dobrovolskis. Kumečiai gyveno trijuose keturbučiuose kašaruose. Po žemės reformos A.Dobrovolskis, pardaves likusius centrus, išvyko į Lenkiją. Parausių palivarkas tapo valstybės nuosavybe. Jam buvo palikta 40 ar 60 ha, kur gyveno šeši gyventojai. Toks ūkis ilgai negalėjo likti be šeimininko, todėl Parausiai buvo parduoti išvaržytinių. Ūkį įsigijo dviese, tačiau vėliau savininku liko savanoris Juozas Kazlauskas. Dvaras jam atiteko išsimokėjimui per 60 metų. Tačiau ūkininkaujant Kazlauskui ūkio padėtis pablogėjo. Okupavus sovietams Lietuvą, J.Kazlauską po Antrojo pasaulinio karo buvo ištremtas.

Rutkiškių dvaras

Rutkiškių dvaras stovėjo apie 1,5 km į šiaurę nuo Unijos dvaro., t.y. važiuojant poeto K.Bradūno gimtinės link. Dvaras buvo 391,35 ha ūkio centras. Tačiau pastarasis išsiskyrė savo puošnumu. Pakajai buvo labai gražūs, mūriniai, dengti šiferiu. Jie buvo apie 20m ilgio ir 16-18m pločio. Trijuose koridorinės sistemos kumetynuose gyveno 21 šeima. Iki 1905m. dvarą valdė Henrikas Galiorius. Po jo mirties Rutkiškius įsigijo Čepauskai. Mirus Čepauskui, našlė dvarą pasidalino su dukra Paškevičiene. Pastaroji gyveno dvare iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Prasidėjus trėmimams, buvo ištremta. Kumečiams buvo leidžiama laikyti savo ūkį. Kiekvienas laikė pagal savo galimybes ir poreikį. Dvarininkė leisdavo pasisodinti bulvių, daržovių, kelias saujas linų. Už gyvenamas patalpas kumečiai nemokėjo. Prasidėjus Pirmam pasauliniam karui Paškevičienė su motina ir dviem dukrom pasitraukė iš dvaro. Jame apsigyveno vokiečiai. Jie 1918m. traukdamiesi iš viską išgrobė ir išsivežė. Liko maža dalis gyvulių, kuriuos kumečiai spėjo paslėpti. Grįžę savininkai ėmė rūpintis ūkio atkūrimu. Žemės reforma dvarą palietė apie 1925m. Išparceliavus žemes, Rutkiškių dvarui liko 160 ha. Dvaras padalintas į du centrus, kurių vieną valdė Paškevičienė, o kitą jos motina. Padalijimas įvyko todėl, kad liktų daugiau žemės. 1925-40m. dvaro ūkis ėmė orientuotis į prekinį. Pardavimui buvo auginami veisliniai arkliai. Nuo 1928m. pradėti auginti cukriniai runkeliai. Stiprūs Sūduvos dvarai ir ūkiai iki 1940m. duodavo beveik tiek pat žemės ūkio produkcijos kiek likusioji Lietuvos dalis.

Rasių dvaras

Du kilometrai į vakarus nuo Vinkšnupių dvaro komplekso kažkada stovėjo Rasių dvaras. Dabar jo vietoje rasime buvusį akmenų – plytų mūro dviejų aukštų sandėlį ir tris akmeninius vieno aukšto ūkinius pastatus.
1738m. šį dvarą valdė Baltrus Damanskis. Dvaras buvo nedidelis, nes jame baudžiavą ėjo keturi vietiniai baudžiauninkai ir du samdiniai.
XIXa. Antroje pusėje iki 1928m. Rasių savininku buvo Joachimas Galiorius. Apie 1910m. dvarui priklausė jau 695 margiai žemės. Buvo laikoma 34 arkliai ir 210 kitokių galvijų. Galiorius mechanizavo ūkį, rūpinosi geresnėmis gyvulių veislėmis. Kumečiai gyveno kumetynuose. Dalis jų kartu su liuosininkų šeimomis apie 1930m. apsigyveno mūrinio bravoro patalpose. J.Galiorius ūkvedžiu samdė Germaną. 1919m. į jo gyvenamąjį namą buvo perkelta Rasių pradinė mokykla.

Paražnų dvaras

Paražnų dvaras stovėjo prie Šeimenos, Kybartų valsčiuje. Dvaro rūmai buvo mūriniai. Tai ilgas, dviejų aukštų, čerpėmis dengtas pastatas. Jau XIXa. Pirmoje pusėje čia buvo pavyzdinis ūkis su geros veislės galvijais. Veikė pieninė, kurioje buvo gaminamas sūris. 1890m. dvare gyveno apie 230 žmonių. Prie dvaro rūmų stovėjo trys tvartai arkliams, galvijams, kiaulėms, avims, paukštidės, sandėlis grūdams supilti, labai didelis kluonas. Visi pastatai buvo mūriniai. Prie rūmų buvo nedidelis 2-3 ha parkas ir sodas. Jame augo įvairūs vaismedžiai, vaiskrūmiai, kuriuos supo kaštonai ir liepos. Parke žydėjo jazminai, alyvos, putinai, ievos, iškastas tvenkinys. Ant upės kranto stovėjo nedidelis malūnas, kuriame grūdus maldavo pats dvaro ponas Lengvinas. Iki 1941m. dvaras pergyveno keletą žemės reformų. Alfredas Lengvinas prieš pat karą valdė apie 79 ha žemės. Prieš pat karą ponas dalį savo žemės pardavė sklypininkams, kad matuojant dvaro žemes nebūtų atrėžtos geriausios žemės. 1941m. Lengvinai išvyko į Vokietiją. Antro pasaulinio karo metu, užėjus rusams, dvaro turto išsaugoti nepavyko. Kariai plėšė likusias gėrybes, o vietos žmonės vežėsi plytas savo namų atstatymui.

Toliau kiti dvarai:
Gižų dvaras,
Šukių dvaras,
Putinų dvaras,
Ramentiškių dvaras,
Skomskavolės dvaras,
Kaukakalnio dvaras,
Terespolės dvaras,
Rumokų dvaras,
Merčių dvaras,
Patilčių dvaras,
Alksnėnų dvaras,
Vembrių dvaras,
Bartininkų dvaras,
Simanėlškių dvaras,
Karalkrėslio dvaras,
Penkinių dvaras,
Pajevonio dvaras,
Kataučiznos dvaras,
Didvyžių dvaras,
Karalių dvaras,
Šapalų dvaras,
Skliausaičių dvaras,
Pūstapėdžių dvaras,
Vinkšnupių dvaras,
Šiaudiniškių dvaras,
Puniškos dvaras,
Klamučių dvaras,
Puodžiškių dvaras ir kt.

10.0 - 3 votes